Lietuvos krepšinio bėda: žaidėjų ar aukšto lygio trenerių trūkumas? (1)

2021-07-07 10:53 © Š. Vingelio nuotr./„Krepšinio namai“ nuotr.

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė patyrė dar vieną skaudžią nesėkmę.

Skambių pergalių bado jau šešerius metus kamuojama šalies veidu vadinama komanda nesugebėjo perlipti olimpinės atrankos turnyro barjero ir pratęsti pasirodymų žaidynėse serijos.

Po fiasko prieš slovėnus kai kurie krepšinio ekspertai bandė raminti sirgalius sakydami, kad lietuviams tiesiog nepasisekė burtai – Lukos Dončičiaus vedama Slovėnija buvo tiesiog nesulaikoma ir Europos čempionė turėjo nemažai galimybių važiuoti į Tokiją.

Su tuo ginčytis sunku, tačiau kita vertus, reikia pažvelgti į kitus olimpinių žaidynių atrankos turnyrus.

Panaši tragedija kaip lietuvius ištiko namuose žaidusius serbus, kurie 95:102 pralaimėjo Italijos ekipai. Tikrą tritaškių lietų (14/34, 41,2 proc.) surengę italai neišsigando aršios vietinių sirgalių minios ir savo taiklumu nenusileido „Žalgirio“ arenoje siautėjusiems slovėnams (13/31, 41,9 proc.).

Tai sufleruoja, kad slovėnus su italais apkeitus vietomis, situacija Kaune galėjo būti labai panaši. Mobilūs ir užsivedę italai greitai privertė serbų vairininką Igorį Kokoškovą pakeisti atgyvenusią taktiką ir iš žaidimo schemų pašalinti aukštaūgį Bobaną Marjanovičių, kuris nespėdavo sugaudyti 6 tritaškius pataikiusio varžovo Achille'o Polonaros.

Naujausiomis tendencijomis paremtas krepšinis, kuriame didelis dėmesys skiriamas tritaškiams metimams, nemažai prisidėjo ir prie sėkmingo čekų, vokiečių pasirodymų bei jų patekimo į olimpines žaidynes.

Tuo tarpu lietuvių toliašaudė artilerija strigo – venesueliečiams ir korėjiečiams atseikėta tik po 7 tritaškius, juos realizuojant neaukštu procentu (29 ir 30 proc.), tie patys 7 tritaškiai buvo įskraidinti pusfinalyje prieš lenkus (43 proc.). Finale jų įkrito 10 (37 proc.), tačiau be netikėtumu tapusio A. Butkevičiaus, kuris mesdavo visiškai laisvas (3/3 trit.), kiti taikliarankiai, kurių ekipoje netrūko, atrodė tarsi nesavi. Galbūt lietuviams koją pakišo pernelyg nuspėjama taktika puolime ir kone kiekvienos atakos metu bandymas perduoti kamuolį savo aukštaūgiams?

Vieni krepšinio analitikai mini, kad mažėja aukščiausio meistriškumo lietuvių krepšininkų skaičius.

Šiam faktui galima pritarti, nes Lietuvos U–20 ekipa, kuri vadinama artimiausia vyrų komandos pamaina, pasiekimais nelepina jau penkerius metus – paskutinį kartą 2016 m. Suomijoje buvo iškovoti sidabro medaliai. Iš šios ekipos daugiausiai kol kas pasiekė tokie krepšininkai kaip Martynas Echodas, Regimantas Miniotas, Laurynas Birutis ar Margiris Normantas, kurie, deja, kol kas žvaigždėmis netapo.

Bet ar čia slypi visa bėda?

Būsimasis Dariaus Maskoliūno įpėdinis galės remtis šiemet nepakviestais ar negalėjusiais rungtyniauti pajėgiais krepšininkais: Artūru Gudaičiu, Arnoldu Kulboka, Tadu Sedekerskiu, Artūru Milakniu, Ignu Brazdeikiu, Vaidu Kariniausku, Eigirdu Žukausku, Deividu Sirvydžiu, Donatu Motiejūnu ir kitais.

Tai sufleruoja, kad žaidėjų netrūksta ir viskas buvo trenerių štabo rankose.

Pasitraukus D. Maskoliūnui, Lietuvos krepšinio federacijos lauks tikras iššūkis – surasti aukšto lygio įpėdinį, kuris sugebėtų išvalyti sumindytą krepšinio šalies mundurą.

Kas juo galėtų tapti? „Barcelona“ ekipai diriguojantis Šarūnas Jasikevičius apie savo planus buvo užsiminęs anksčiau, todėl jo kandidatūrą, matyt, galima išbraukti.

Kazys Maksvytis šį pasiūlymą neabejotinai priimtų, apie specialisto ryžtą sufleruoja ir pasikeitęs Permės klubo vadovų požiūris, kurie žada jau nesudaryti kliūčių jam diriguoti Lietuvai, jei tik lietuvis liks Rusijoje.

Savojo šanso laukia itin patyręs Rimas Kurtinaitis, tačiau jam nuolatos sutrukdydavo povandeninės srovės ir ne išimtimi gali tapti būsimi rinkimai.

Galbūt kvietimo sulauks rinktinėje jau dirbę Kęstutis Kemzūra ar Antanas Sireika - kaip byloja Jono Kazlausko istorija (2013 ir 2015 m. Europos čempionato sidabro medaliai), antrasis šansas gali būti itin sėkmingas.

Tiesa, vargu, ar LKF žvalgysis kandidatų užsienyje, nors, tarkime, Ispanijos bei naujausių laikų Rusijos rinktinės savo skambiausias pergales pasiekė diriguojamos specialistų „legionierių“. Šio barjero neleistų peržengti tautinis motyvas ir gresiančios didelės išlaidos aukšto lygio trenerio atlyginimui.

Belieka konstatuoti, kad ir kas betaptų Lietuvos komandos vairininku, jo laukia itin nelengva užduotis prikelti Lietuvos krepšinio prestižą, nes patirti dar keli fiasko iš eilės jau nugramdytų likusius Lietuvos, kaip krepšinio šalies, reputacijos likučius.

Artūras Dumbliauskas